Interviu su Austėja: greitai patys nepajusime, kaip mes lauksime ne akimirkų be vaikų išeiti, o laiko, kada bent akimirkai vaikai sugrįš

Ką veikei ir kuo buvai, ką dirbai iki tampant mama?

Iki tampant mama buvau visiška “big city life” klišė: gyvenau Londone, dirbau didelės komunikacijos agentūros kūrybos skyriaus vadove, buvau atsakinga už klientų kampanijų ir komunikacijų kūrybinį įkvėpimą bei jo įgyvendinimą. Iš ofiso dažnai išeidavau aštuntą, tuomet dar tik draugą (vėliau sužadėtinį ir galiausiai vyrą) sutikdavau kokteilio ir vakarienės duetui. Energijos netrūko, tad su draugais įkūriau lietuvių kūrybinę bendruomenę, organizavau tiek socialinius, tiek edukacinius renginius, na, žinoma, daug keliavau ir kitaip šurmuliavau.

Ar visą laiką domėjaisi vaikų auklėjimo temomis, filosofijomis ar tas domėjimasis atsirado tik pradėjus planuoti šeimos pagausėjimą, o galbūt jau tik pastojus?

Vaikų auklėjimo temos, tiksliau net ir vaikai bendrąja prasme nedomino iki pat apsisprendimo plėsti šeimos narių skaičių. Tikrai nebuvau ta, kuri vaikystėje svajojo apie mamystę, o ir jos nešama pilnatvė neatkeliavo iškart su dukra. Sakyčiau abi augome drauge – su dukra manyje prabudo ir mama, o tai sustiprino norą giliau domėtis tuo, kas, kaip ir kodėl joje auga.

Kaip ruošeisi tapti mama? Į ką labiausiai koncentravaisi?

Į šią temą atėjau šiek tiek „per aplinkui“ – kadangi pagrindinis darbas skatino nuolatos domėtis žmogaus smegenimis ir tai, kaip jos priima, suvokia ir išlaiko informaciją – būtent nuo to ir pradėjau domėjimąsi vaikais. Vaikų neurologiniai tyrimai, komunikacija su vaikais ir buvo visa ko pradžia, na, o kuo daugiau skaičiau, tuo įdomiau darėsi, tad būdama akademiškos natūros netrukau ir skaitinėjimą perkėliau į oficialias studijas. Žinoma, buvo ir praktiškesnių pasiruošimo akimirkų – kraustėmės į Lietuvą, ieškojome tinkamo būsto, pirkome lovelę, nagrinėjome vaikų raidos lenteles, rekomenduojamus miego grafikus ir t.t. Gimus dukrai, visgi, labiausiai pravertė žinios apie vaiko neurologinį vystymąsi :)

Ar tie lūkesčiai kokius turėjai iki tampant mama sutapo su realybe? Kas tau buvo sunkiausia tik tapus mama ir kas dabar sunkiausia motinystėje?

Su šiuo klausimu neturėjau daug patirties, draugų tarpe vos keli turėjo vaikų, pati mintyse „grojau“ prisiminimus iš brolio gimimo (tarp mūsų – dešimtmetis, tad tikrai gerai prisimenu jo kūdikystę). Tai nemeluosiu, stebėjusi „ramaus kaip belgo“ brolio augimą (jis užmigdavo valgio lėkštėje, ar tiesiog žaisdamas tarp kaladėlių), buvau išties šokiruota, kai mano kūdikis nusprendė išvis nemiegoti. Tik tapus mama sunkiausia buvo suvokti, kad visų kitų patirtys – tai visų kitų patirtys ir kad manoji yra unikali mano vaikui. Dabar, dukrai sulaukus ketverių, atėjo kitas nelengvas suvokimas – suprantu, kad ji nepriklauso man, tai – savitas žmogus gyvensiantis savo gyvenimą, aš tik tos kelionės fragmentas ir nors dar ilgai būsiu nemaža jos dalimi, jau dabar pamažu imu jaukintis šią mintį.

Augindama Rusnę ar rasdavai laiko savo papildomoms veiklos, darbams, pomėgiams? Iš to ko gero ir atsirado tavo Instagramo paskyra, mokymasis Montessori, seku vaiku, taip pat tinklalaidė?

Pirmais metais išties labai kankinausi, nes atrodė, kad manęs nebeliko – net nueiti į dušą buvo nemaža žongliravimo meistrystės reikalaujanti užduotis! Taip jau išpuolė, kad į pirmus darbinius projektus ketvirčiui etato grįžau kai R buvo vos keli mėnesiai – ji dienos metu labai fragmentiškai miegodavo, tad kartais laiką leisdavome paralelėje – du sakiniai klientui apie projektą, du sakiniai R gulinčiai šalia ir taip pirmyn-atgal judėdavom. Atradome mums tinkamą ritmą ir tai suteikė drąsos plėsti savo veiklas, taip pat labai padėjo ir atėjusi pandemija, kai viskas persikėlė į nuotolinius procesus – niekur nebereikėjo dalyvauti fiziškai, o R per tą laiką ūgtelėjo ir apjungė savo dienos miegus, tad skambučius galėjau planuotis pagal jos grafiką. Darbe su užsieniu išnaudojau laiko skirtumą savo naudai, o savaitgalinius poguliadienius – mokslams. R sulaukus trejų ir pradėjus lankyti darželį prijungiau dar ir verslą...kitaip tariant auginausi žongliravimo raumenis ir su ilgesnėmis treniruotėmis darėsi vis lengviau :)

Kada nusprendei, kad jau laikas pilna koja grįžti į darbus? Ar neplanavai, kad vaikų auklėjimo sritis galėtų būti pagrindine tavo veikla?

Į profesinius darbus pilna koja grįžau R pradėjus lankyti darželį, tik kad išlikčiau pilnai sąžininga, norėčiau paminėti, kad jie ir liko pandeminiame ritme – dirbau per atstumą, kitoje laiko zonoje, kas nukąsdavo mano vakaro laiką, bet leido ramiau planuotis naujo ritmo rytus ir ramiau priimti dienas, kai R susirgdavo ir to ritmo nebelikdavo. O vaikų ugdymas išties man be galo įdomi sritis, tačiau kuo daugiau praleidžiu laiko ja domėdamasi, tuo aiškiau darosi, kad pagrindinis darbas – tai darbas su tėvais. Labai tikiuosi, kad vieną dieną rasiu formatą, kuris bus ir mielas, ir efektyvus. Kol kas apsiriboju prie neįpareigojančio Instagram platformos ritmo ir...galbūt vieno kito seminaro netolimoje ateityje.

Ar nebuvo sunku priimti sprendimą grįžti į darbus, ar nejautei to mamos guilt jausmo?

Kadangi mano grįžimas į darbus sutapo su R darželio pradžia, kai ji pati jau buvo išreiškusi norą jį lankyti, mamos kaltės jausmo pradžioje visai nejaučiau – dukra grįždavo labai smagiai nusiteikusi, pataikėme su aplinkos ir auklėtojos duetu, tad ramia širdimi ją palikdavau, nors vakare tikrai nekantru būdavo vėl susitikti. Didžiausia kaltė aplankydavo dienomis, kai ji susirgusi likdavo namuose ilgesniam laikui, darbai galiausiai pasivydavo ir jau šįkart nebeužteko ritmo „du sakiniai klientui – du dukrai“. Mane gelbėjo Rusnės žingeidumas ir smalsumas smulkioms veikloms, tad dirbdavome drauge – abi sudėdusios prie vieno stalo, ji – savo, aš – savo, vis pakeldamos akis kontaktui ir pasidalinimui ką tuo metu darome. Padėjo ir žinios apie vaiko raidą, tad paruošiau aplinką kuri leidžia jai užtikrintai naviguoti namuose su minimaliu išorinės pagalbos poreikiu.

Ir ką šiai dienai dirbi, ką veiki, kokiais projektais gyveni? Nes kai papasakojai kokiomis veiklomis užsiimi, nustebau, kaip viską sutalpinti į vieną dieną?:D

Šiai dienai ruošiamės antram vaikui, tad pagrindinę profesinę veiklą esu susimažinusi iki kelių ištikimiausių klientų projektų, bet, žinoma, liko daug kitų veiklų: seku-vaiku parduotuvės vystymas drauge su Migle R., seminarų turinio ruošimas vienai iš tėvystės edukacijos platformų, informacijos dalinimasis savo Instagram paskyroje, pagal įkvėpimą: podcast ar radijo pokalbiai vaikų lavinimo temomis ir dar keli, kol kas slapti, projektai. Tik galiu nuraminti – visko netalpinu į vieną dieną, bet taikau darbe įgytus laiko planavimo įgūdžius: susidarau du sąrašus savaitei prioritetų tvarka (must-do ir wish-list), į pirmąjį nugula darbai, kurie būtinai turi būti atlikti tą savaitę, į antrąjį tai ką norėčiau, bet reikalui esant galiu perkelti vėliau. Kiekvieną darbą įsivertinu pagal laiką, reikalingą jam atlikti, ir atitinkamai sudėlioju dienotvarkę. Sėkmės receptas – lygiai taip pat planuoti ir poilsį, ir force-majeure, tad pvz.: turėdama 8val. darbingo laiko per dieną, niekada neplanuoju daugiau nei 6 – taip neerzins nei per ilgai užsitęsęs darbo skambutis, nei poreikis ilgesnei kavai su vyru. Na, ir kaip mėgstu pajuokauti – nuo 18val. iki vidurnakčio yra visa darbo diena be pietų ir kavos pertraukėlių, tad jei labai reikia – gelbėja vyras ir „antra pamaina“.

Kaip sekasi laviruoti tarp darbų, buities ir santykių su vyru? Kaip randi tą pusiausvyrą? Nes atrodo pradėjus dirbti, po darbo norisi visą dėmesį skirti vaikui, nes ir jis pasiilgsta mūsų ir mes jo. Bet tada nukenčia kiti dalykai.

Čia vis dar mokausi, bet mums padeda vienas esminis supratimas: nebūtina su vaiku žaisti, kad pilnavertiškai pabūtume ir nebūtina mums (tėvams) sėdėti ant sofos su vyno taure, kad puoselėtume savo ryšį, tai supratus radome būdų kaip kurti santykius ir (beveik) viską suderinti. Mūsų mėgstama veikla – tai vakarienės ruošimas ir valgymas drauge. Taip pabūname ir abu, ir su dukra ir abu su dukra. Taip pat pakaitomis inicijuojame R vakaro rutiną – per tą laiką kitas turi akimirką lengvai apsitvarkyti ir atsipūsti, o dukrai užmigus dar lieka akimirka pabūti tik dviese. Padeda ir tai, kad daug dėmesio skyrėme namų suorganizavimui taip, kad poreikis tvarkymuisi būtų minimalus, dažnai užtenka lengvo prisilietimo savaitės eigoje. O jei pajuntame, kad visgi išsimušėme iš ritmo (tikrai būna ir taip, ypač kai supuola karštesnės dienos darbe + ligos namuose), tik prašviesėjus ieškome senelių grafikuose spragų ir kviečiame juos į pagalbą, o patys keliaujame į pasimatymą. Na, ir galiausiai, guodžia mintis, kad mes – stipresni nei ši rutinos pasiutpolkė. Vaikai labai greitai užauga ir pradeda suktis savo ratuose, greitai patys nepajusime, kaip mes lauksime ne akimirkų be vaikų išeiti, o laiko, kada bent akimirkai vaikai sugrįš.

Žiūrint tai ką pasakoji, kuo daliniesi, atrodo, kad tavo motinystėje vyrauja visiška harmonija ir ramybė. Ar būna sunkių dienų, periodų, kaip kad neina susikalbėti su vaiku, prasideda tantrumai, neklausymas ir kiti iššūkiai, nes atrodo, kad kažkaip stebuklingai išvengiate šių dalykų, o gal Rusnė labai rami mergaitė ar tiesiog nusprendei nesidalinti šia motinystės puse?

Čia man labai kebli tema, nes tikrai norėčiau turėti kokį gudresnį atsakymą, nei „nesidalinu, nes tikrai nėra kuo“. Kritiniai emociniai išlydžiai dukrą aplanko itin retai, kol susivokiu, kad čia toks buvo, jau jis būna praėjęs ir, manau, kad to priežastis yra R sąmoningumo bei tinkamos aplinkos duetas. R rami tik tiek, kiek rami jos aplinka, tad tokią stengiuosi ir palaikyti – tiek savyje, tiek dienotvarkėje. R labai specifiška, tad tikrai matau daug progų, kur galėtų šaudyti fejerverkai ir vaikas kristi ant grindų, bet, matyt, tos ramybės visur kitur užtenka, kad vietoj didelio sprogimo situacija išsispręstų jos garsesniu balsu, ar tiesiog treptelėjimu: „ne taip norėjau!”. Ji yra užtikrinta, kad mes su vyru visada įgyvendinsime duotą žodį, jei kažkas vyks ne pagal planą – įspėsime ir skirsime laiko supažindinti kodėl taip yra. Dienomis, kada reikia daugiau visko nuveikti, ryte aiškiai aptariame veiklų seką, dažnai netgi išsiaiškiname ir tinkamą elgesį (pvz.: „Galėsime dainuodamos šokinėti iki galerijos, bet joje būsime tyliai. Ten nieko neliesime, bet vėliau namuose išsitrauksime minkyti plastilino.“). Nėra lengva išlaikyti vidinę ramybę, tikrai su vyru vis susižvalgom ir kartais pavartom akis mintyse padūsaudami: „na ir diva“ (nes keturiolikmetė keturmetės kūne tai visai ne juokas!), bet jau pajutę to galią, renkamės neprisijungti prie dukros emocinių bangavimų ir kviečiamės ją į savo taikią ramybę. O jei jaučiame, kad visai nerandame sprendimo, dabar jau galime ir jos paklausti: „kaip manai, ką galėtume dabar padaryti kitaip?“ Magija.

Na ir pabaigai, kas labiausiai padeda tuomet kai pavargsti nuo visko, kas padeda vėl grįžti į normalią būseną, į save?

Sunku būtų išskirti vieną „vaistą”, bet mane puikiai veikia saulė, gamta, tyla, žinoma, kelionės. Tik kad visi šie dalykai yra sezoniniai, tad dažniausiai apsiriboju dušu be trukdžių, knyga ar filmu, skania vakariene ir būtinai – miegu! Pamenu kaip pašiepiau mamą, kuri man išvažiuojant studijuoti patarė susidūrus su „problema be išeities“ eiti miegoti ir prie jos sugrįžti ryte, bet išties – gyvenime retai kas būna tokio sudėtingo ir nesugalvojamo, dažniausiai užtenka kokybiško poilsio.

Nuotraukų autorė - Agnė Kairienė