Interviu su Agne: tie egzistenciniai klausimai kam gimdome vaikus, jei po to visai dienai atiduodame juos įstaigoms ir matome juos tik porą valandų mane kankina nuolatos.

Ar pameni, kada atėjo suvokimas ir jausmas, kad jau esate pasiruošę šeimos pagausėjimui? Kaip tam ruošeisi tu ir tavo vyras?

Dar prieš susituokiant su (vyru) Pauliumi jau turėjome išrinkę vardą mergaitei. Sakyčiau, kad turėjome bendrą viziją: vestuvės, po vestuvių metus laiko pagyventi vienam dėl kito ir tada vaikai. Visad norėjau susilaukti vaikų iki 25 metų, panašiai ir išėjo. Jei kalbant apie tą jausmą ar tiksliai jaučiau, kad noriu vaikų, o juos pamačius sukildavo emocijos – to nebuvo. Niekada nebuvau vaikų žmogus, bent jau tuo metu taip galvojau. Aš labiau turėjau nuostatas, kaip viskas turi būti gyvenime. Tačiau štai, kaip apsivertė gyvenimas ir dabar gyvenimas sukasi apie vaikų temas.

O šeimos planavimui ruošėmės atsakingai. Lankėm ir online žiūrėjome labai daug mokymų. Išgirdusi, kad žindymo pradžia gali būti sunki apsilankiau 3 mokymuose. Pamenu, kaip aiškinau vyrui, kad namie negali būti naudojamas terminas ,,neužtenka pieno“. Pirkome praktiškai viską, kas buvo parduotuvėse skirta vaiko priežiūrai. Oi dabar, kai atsimenu, net šiek tiek juokinga. Vienu metu uošviai klausė, ar atvažiuosime su naujagime į svečius (jie gyvena Panevėžyje) ir aš atsakiau: „Nežinau, ar pavyks, o jeigu pamiršime kokius vaistus namie.“ Ir jie man atsakė, kad ir pas juos yra vaistinių. Tada suvokiau, kad mūsų namai tuo metu buvo tapę mažyčiu bunkeriu, kuriame galėjai išgyventi visomis sąlygomis, nes mes VISKĄ buvom susipirkę. Su antru vaiku išgyvenome kardinaliai kitokią tėvystę. :)

Ar realybė atitiko lūkesčius ar viskas buvo taip, kaip įsivaizdavai, kad bus, kai tapai mama?

Pradėsiu nuo to, kad laukdamasi aš skaičiau Džinos Ford knygą. O dabar kalbu ir dalinuosi apie prieraišų ir sąmoningą vaiko auginimą. Manau, kad tai jau daug pasako. O iš tiesų tai turėjau gilius įsitikinimus, kad vaikai manęs nepakeis, kad toliau eisiu į vakarėlius, kad mano draugų ratas nesikeis, kad būsiu griežta ir taisyklių besilaikanti mama. Taip pat po gimdymo nesitikėjau, kad moters kūnas patiria tokius skausmus, kad po jo ilgą laiką neatpažįsti savęs. Labai nustebino faktas, kad ligoninėje pagimdžiusi mama mažai kam rūpi, rūpi tik vaikas. Buvo toks ganėtinai keistas jausmas, kai tu bejėgė guli lovoje (pirmą dieną alpau ir jaučiausi labai silpnai), o į tave visi žiūri taip lyg iki parduotuvės buvai nubėgus tik ir sunkesnį maišą atsinešei. Tai man kėlė keistus jausmus, nes tikrai nustebino tai, jog po gimdymo niekas neapžiūri mamos. Tikrai nesitikėjau, kad vaikai gali taip prastai miegoti naktimis. Pamenu vis klausdavau mamos, kada aš galėsiu išsimiegoti. Suvokiau faktą, kad žindymas kažkada baigsis, vaikai paaugs ir pradėsiu naktimis miegoti, bet buvo labai sunku suvokti, kad tas nerimas dėl kito mažo žmogučio niekada nebedings. Tikrai nesitikėjau, kad būsiu tokia jautri ir prieraiši mama.

Kas buvo sunkiausia motinystės kelionės pradžioje?

Sunkiausia buvo suprasti savo vaiką, ko jis nori, kaip jam padėti. Iš pačios pradžios mažai ką pamenu, bet tą vaizdą, kai mes grįžome namo ir paguldėme Emiliją į lovelę, atsisukome vienas į kitą ir su tokiais klausiamais veidas vienas į kitą pasižiūrėjome: „O, tai ką darysime dabar?“. Ilgą laiką jutau tokį jausmą, kad tuoj kažkas ateis ir paims vaiką, o aš toliau gyvensiu savo gyvenimą. Po mėnesio užgimus meilei (kaip filmuose rodo, aš nepatyriau to, jog pamatai savo vaiką ir verki iš laimės ir meilės) ir suvokimui, kas įvyko, supratau, kad na jau ne, auginsiu aš savo vaiką pati. Po gimdymo man labai siautė hormonai ir kai tik kas nors norėdavo imti Emiliją ant rankų viduje siusdavau iš pykčio. Ramiai jaučiausi, kai ją laikė tik mano mama ir vyras. Na ir žinoma klasikų klasiką – skausmingas žindymas, kuris man tęsėsi virš 2 mėn. Tame laike turėjau 3 žindymo konsultantes namie ir masažistę, kuri padėjo susitvarkyti laktostazės metu. Sakiau, kad atsakingai ruošėmės, tad kontaktais buvau stipriai apsiginklavusi. Žindymo skausmą pamenu iki šiol, kai laikydavau kumščius, surietusi kojų pėdas ir visa šlapia gulėdavau, kol pamaitindavau vaiką. Brr. Bet buvau užsispyrusi ir nepasidaviau. Labai norėjau maitinti pati, net nesvarsčiau kito varianto. Tik užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad mamos maitinimas mp ar ne nenusako meilės vaikui. O šiaip apie tuos sunkumus galima knygas rašyti, visos daugiau mažiau išgyvename tuos pačius jausmus ir etapus.

Koks skirtumas tarp jūsų vaikučių? Ar turėjai kokių baimių prieš susilaukiant antros atžalos? Man asmeniškai kirba tokios mintys: kaip įmanoma dar kažką mylėti taip pat labai kaip savo pirmą vaiką? Arba, kad pirmajam neliks tiek laiko ir dėmesio.

Tarp mergaičių yra 2.7 m. Būtent, aš irgi bijojau ir vis savęs klausiau, kaip įmanomą dar gyvenime taip mylėti daugiau vaikų. Atrodė nerealu. Apart to baimių buvo mažai, nes nebuvo kada galvoti apie jas auginant todlerę namie. Gal kiek nerimo kėlė faktas, kad ji nakvos be manęs, nes buvo labai prisirišusi prie manęs ir iki to laiko nakvojusi tik vieną naktį su tėčiu be manęs, bet daug kalbėjomės, aiškinome, kaip viskas vyks ir sakyčiau puikiai susitvarkėm. Tačiau net ir dabar paklausus Emilija galėtų papasakoti iki detalių tą dieną, kokius filmukus močiutė jai leido žiūrėti, į kokią parduotuvę važiavo man pirkti gėlių – atsimena viską iki detalių nors jai jau tuoj 5 metai. Matyt vaikui vis tiek tai giliai įstrigo.

Šiuo metu gana intensyviai daliniesi ir kuri turinį Instagrame. Pagrindinė tema, žinoma, motinystė ir edukavimas šia tema. Kaip atradai save šioje srityje? Kaip supratai, kad tai tau? Kas buvo didžiausia motyvacija?

Kadangi pirmagimė labai sunkiai migdydavosi, labai trumpai miegodavo dienos metu, tai savaime mane skatino ieškoti, kas ne taip ir tuo pačiu noras suprasti savo vaiką ir jam padėti. Aš kaip kitos mamos ramiai nestumdydavau vežimėlių parke, nebent 15 min., o vėliau kaip ant adatų pabus ar ne ir bėgimas su verkiančiu vaiku namo. Pradėjau skaityti daugiau knygų, straipsnių, mokymų online žiūrėti. Sužinojau, kad auginu itin jautrų vaiką, kad pati tokia esu, kad vyras turi jautrumą ir tada pasidarė daug lengviau, nes žinojau, kokių atsakymų ieškoti, kad padėčiau vaikui su miegu, su dideliais garsais, su aptemptais drabužiais ir galiausiai priėmiau faktą ir nebandžiau daugiau pakeisti vaiko.

O grįžtant dar šiek tiek atgal per metus laiko motinystėje atradau save, kokia aš esu mama. Supratau, kad esu prieraiši, jautri, kad nors ir aplinka sako „palik vaikus ir važiuok ilsėtis“, mano širdis sakė imk vaiką ir važiuok su juo. Pradėjusi klausyti savęs, atradusi, jog ne rėkiant, grąsinant, šantažuojant yra mezgamas ryšys su vaiku, kiekvieną dieną norėjau sužinoti vis daugiau ir iki šiol mane labiausiai dominanti tema yra ryšio kūrimas su vaiku ir sąmoningumas gyvenime. Gal kiek sunku pradžioje buvo pripažinti, kad tai man yra įdomi tema, nors nejučia aš vis nukrypdavau į straipsnius ar informacijos ieškojimą, nes ilgą laiką save įtikinėjau, kad man kitų vaikai neįdomūs ir aš juk niekada nebuvau vaikų žmogus. Bet... kai žinios pildėsi, įrankiai formavosi, išmokau prieiti prie vaikų, išmokau juos kalbinti, tada viskas pasikeitė ir supratau, kad užtenka tai neigti. Gal darželio auklėtoja nedirbsiu, bet srityje su vaikų edukacija, ugdymu – tikrai norėčiau.

Didžiausia motyvacija yra mano pačios vaikai. Puikiai suprantu, kad tobulai jų neužauginsiu, kad jos turės visokių patirčių, visokių prisiminimų, bet noriu palaikyti tvirtą ryšį, noriu žinoti, ką daryti, kai jis pradės trūkinėti. O juk pats geriausias jausmas, kai jos tave apsikabina, kai ateina pas tave pasiguosti, kai supranti, kad esi pats svarbiausias žmogus.

Taip pat jaučiu, kad visiškai neskaičiuoju laiko kalbėdama su draugėmis apie jų išgyvenamas situacijas, kurias patiria auginant vaikus. Atrodo galiu reflektuoti ilgas valandas kas, kaip, kodėl vyksta. Manau, tiesiog atėjo suvokimas, kad čia apie mane ir mano. Neatmetu galimybės, kad tai kažkada gali pasikeisti, bet šiuo metu mėgaujuosi būdama čia ir dabar – apie vaikus ir vaikų auginime.

Galbūt turi minčių su šia sritimi sieti savo ateitį ir nebeplanuoji grįžti į samdomą ar buvusį darbą? Žinoma, jei gali pasidalinti, kokie tavo planai šioje srityje? Mačiau, kad intensyviai dirbi ties „Maminčiaus“ projektu bei nauju greitu metu dienos šviesą išvysiančiu produktu.

Kadangi neturėjau kur grįžti ir antrais jaunesnėlės metais pajutau, kad noriu save realizuoti ne tik kaip mama, tuo metu visiškai netyčia Instagrame pamačiau, kad kita sekama mama savo projektui ieško dešinės rankos. Kadangi projektas apie vaikų auginimą, edukavimą pabandžiau užpildyti anketą. Jau eina antri metai, kai dirbu pas Ivetą „Auganti šeima“ projekto koordinatore. Kiek vėliau pradėjau savanoriauti vaikų linijoje. O dabar į dienos šviesą paleidžiu projektą „Maminčiaus“ kūrybinės veiklų dėžutės. Nuo sausio mėnesio sugalvojau, kad jau reikia daryti tai, kas patinka labiausiai, o man labiausiai patinka su merginomis užsiiminėti kūrybinėmis veiklomis. Lygiai taip pat jų paklausus: filmukas ar darbelis atsakymas būna – darbelis! O ir ne kartą iš kitų girdėjau, kodėl nekuri kažko savo, tau reikia kažką su veiklomis daryti. Tad gal naujo dviračio ir neišradau, bet padariau taip, kaip mums su merginomis atrodė geriausiai. Juk kartono dėžutė toli gražu nėra tik kartono dėžutė iš jos taip pat galima padaryti daug veiklų. O kadangi man labai svarbi tema ryšio kūrimas su vaikais, noriu, kad tėvai daugiau leistų kokybiško laiko su vaikais, darant tai, kas vaikams patinka ir tuo pačiu viskuo pasirūpinant už juos. Tad tikiuosi mano idėja patiks ir prigis kitose šeimose. Turiu dar labai daug minčių, kaip noriu viską plėsti ir vystyti. Na, o jei ir nepavyks, juk svarbiausia pabandyti nei vėliau gailėtis, kad nė nepabandei.

Kaip sekasi suderinti motinystę ir darbus? Kiek žinau „Maminčius“ nėra tik viena veikla, kuria užsiimi. Dar savanoriauji ir Vaikų linijoje, taip pat dirbi su projektu „Auganti šeima“. Kaip viską spėji?

Atsakymas paprastas – nespėju. Neturiu auklių ar senelių (visi dirbantys), kurie daug galėtų padėti sergant vaikams. Gelbsti tai, kad „Auganti Šeima“ projekte dirbu iš namų ir lanksčiu grafiku. Vaikų linijoje savanoriauju kartą per savaitę 3 val. (iš namų kompiuteriu susirašinėju su vaikais). Tad, jei daugiau darbo – mažiau laiko vaikam. Nėra čia jokios formulės, nes kažkuri pusė vis tiek kenčia. Gal kiek padeda dienotvarkės įsivedimas, bet po kovido vos tik serga vaikai ir mes su vyru pradedame prasčiau jaustis. Na, bet kaip visada sakau, tai etapai, kuriuos mums siunčia, nes žino, kad juos įveiksime, kažko išmoksime ir iš to išsinešime. O kitas paprastas dalykas, kai darai tai, kas tau patinka visais būdais bandai suderinti, kad pavyktų. Na ir tikrai neslėpsiu, kad sąžinė dažnai graužia, kad galėčiau daugiau laiko vaikam skirti, o kai skiri daugiau laiko tada nervuojiesi, kad nespėji visų darbų nudirbti. Dar tikrai neradau to tobulo balanso, kad visiems būtų gerai.

Kokie didžiausi iššūkiai būnant dirbančia mama?

Užimti vaikus, kad jie ne tik prie televizoriaus kiaurą dieną praleistų, bet ir sudominti veiklomis, aiškinti joms, kad nuobodžiauti yra sveika. O kitas dalykas – aiškinti vyrui, kad motinystės atostogos baigėsi ir mes vienodai turime imti biuletenius.

Na ir žinoma nuolatinis kaltės jausmas, kad mažai laiko su jomis praleidžiu. Esu už tai, kad esant galimybėms ir atliepiant vaiko poreikius, į darželį vaikai pradėtų eiti 3 metų. Emilija išėjo 3, Marija 2. Matydama, kokia ji dar maža save vis graužiu, kad gal dar ne laikas buvo, bet situacija yra kokia yra, ji jau eina. Bet tie egzistenciniai klausimai kam gimdome vaikus, jei po to visai dienai atiduodame juos įstaigoms ir matome juos tik porą valandų mane kankina nuolatos.

Tarkime, jauti, kad esi pervargusi, kad jau kantrybės taurė perpildyta ir jau viskas slysta iš rankų, kas tau labiausiai padeda nurimti, grįžti į save, pailsėti?

Nr. 1 psichoterapija. Jei tuo metu nėra suplanuoto vizito, tada sakau vyrui, kad jau kilnojasi man stogas ir šiandieną turiu išeiti iš namų, pabūti sau. O kitu atveju visko metimas į šalį ir suteikimas sau kažko malonaus, pvz., skani kava, šokoladas ar pan. Jei kalbant apie tai, kada kyla pyktis, man dar tą sunku sukontroliuoti, nepadeda jokie urzgimai, trepsėjimai ir pan. Tačiau per psichoterapiją atradau, kad kalbant su psichologe ir identifikuojant situacijas, kada noriu rėkti, atrandu vaikystės trigerius. Kuomet integruoji savo jausmus, kitaip tariant, pabūni tame vaikystės momente, pasišneki su savimi – tuo mažu vaiku, pareflektuoji, kaip būtum norėjusi, kad ta situacija įvyktų – išgyveni ją iš naujo, man asmeniškai vyksta stebuklingi dalykai, nes kitą kartą aš atpažįstu tas situacijas ir jos man nebekelia pykčio. Kaip bebūtų, pagrindinis raktas – poilsis ir savęs atliepimas. Tik būdami čia ir dabar galime likti sąmoningi ir save kontroliuoti.

Na ir pabaigai, pasidalink bent keliomis geriausiomis skaitytomis knygomis, kurias rekomenduotum perskaityti kitoms mamoms ar tėveliams?

Pagaliau mes turime Lietuvių rašytojos knygą su kurios didžiąją dalimi minčių sutikau, kuri mokė, leido atpažinti save tam tikrose situacijose, kurią skaitant reflektavau ir galvoje kūrėsi naujos įžvalgos. Knyga, kuri atitinka Lietuvos žmonių kontekstą, o ne užsienietiška ir rašyta neturint galvoje mūsų tautos, išgyventų istorijų, patirčių. Toks lengvas oro gūsis. Manau visi turi perskaityti Eglės Vaičiurgienės knygą RYŠYS. Nors ir nebūtinai tėvams artima prieraiši tėvystė, bet tiesiog apie ryšio svarbos suvokimą. Man atrodo čia yra pamatas, tai, kas svarbiausia auginant vaikus. Tiek besilaukiančioms, tiek susilaukusioms.