Manau, kad statistika meluoja

Apie tai garsiai nekalbėjau, žinojo vos pora žmonių, tačiau manau, kad apie tai reikia kalbėti, o tai mane ir paskatino sukurti šį tinklaraštį moterims, mamoms. Aš pati susidūriau su pogimdyvine depresija. Nors labiau jaučiu, kad tai buvo tik taškas ant i. Sudėtinga komplikacija po gimdymo, trukusi daugiau nei du mėnesius ir padariniai jaučiami iki šiol, stresas, naujas žmogutis namuose, nemiegotos naktys, viskas turėjo tam įtakos. Nors pagalbos sulaukiau labai daug, pasikeisdami su vyru keldavomės naktį, man leisdavo pailsėti, gamindavo valgyti, tvarkydavo namus, bet matyt man psichologiškai buvo sunku.

Aš kažkada esu sakiusi, kad sunkiausia motinystės kelyja man yra tai, kad mano gyvenimas tarytum visiškai nepriklauso man. Neturiu laisvės planuoti laiko, savo veiklų, tikslai nustumti kažin kur, net išėjimas iki parduotuvės yra griežtai planuojamas pagal vaiką. Man tas kardinalus tarytum savęs dalies praradimas buvo sunkus. Ir tik po gerų aštuonių mėnesių ir pirmosios konsultacijos su psichiatru aš atradau ramybę. Kartu su pradėtu gydymu. Aš taip gerai nesijaučiau seniai. Jaučiuosi savimi. Visiškai rami. Mėgaujuosi motinyste, mėgaujuosi tais dalykais, kurie man iki tol kėlė nuolatinį stresą ir nerimą.

Tokie dalykai kaip nuolat patiriama įtampa, stresas, nervingumas, pyktis (čia dar sakyčiau lengvesnės formos simptomai), nėra normali būsena, su kuria turite gyventi diena iš dienos, tai jau gali būti tiesiog ligos simptomai. Jau nekalbu apie tuos atvejus, kuomet moterys yra persekiojamos savo siaubingų minčių apie savižudybę ar kenkimą savo kūdikiui, negalėjimą visiškai rūpintis vaiku ar savimi. Skamba baisiai? Bet tuomet kai klausiau Instagrame ar teko kam nors iš mano sekėjų susidurti su pogimdyvine depresija, patikėkite, atsirado ne viena moteris, kuri papasakojo siaubingą savo patirtį. Dažnas mano klausimas buvo - ar kreipėtės pagalbos į specialistus? Ir dažniausias atsakymas - ne.

Mano nuomone, Lietuvoje dar gana šioks toks TABU kalbėti apie psichologines problemas, taip pat ir kreiptis dėl jų į specialistus. Čia gal nuvalkiotas pasakymas bus, bet kai mums lūžta ranka ar koja - mes kreipiamės į medikus, kai peršalame ar susergame gripu - mes kreipiamės į medikus, bet kai serga mūsų mintys, emocijos - mes nesikreipiame į gydytojus. O be reikalo. Dėl to manau, kad statistika apie sergančias pogimdyvine depresija arba bet kokia kita depresijos forma meluoja, nes tiesiog žmonės neieško pagalbos.

Kai aš atsimenu kaip jaučiausi iki pradėdama gydymą - šiurpstu. Tik pradėjusi gerti vaistus aš suvokiau, kaip blogai jaučiausi. Aš tiesiog buvau pavargus nuo savęs, nuo savo emocijų, nuo savų jausmų, aš nebegalėjau būti nei savimi nei su savimi. Aš pati pasakiau vyrui, kad man reikia kreiptis į gydytoją. Tą ir padariau. Čia yra dar vienas dalykas vertas paminėjimo, kad dažnai sergančios pogimdyvine depresija neigia, kad joms reikia pagalbos. Todėl net laukdami aš vyrui skaičiau, pasakojau ir suteikiau informacijos apie tai, kas yra baby blues ar pogimdyvinė depresija, kad suprastų, kuomet jau reikia kreiptis pagalbos ir pastūmėtų ta kryptimi.

Pogimdyvinė depresija gali atsirasti dėl daugybės priežasčių - aš nėštumas buvo planuotas ir vaikas lauktas, o galbūt ne, kaip praėjo gimdymas, kokie santykiai buvo su medikais, ar moteris džiaugiasi gimdymu, o gal kaip tik nusivylusi juo, nes kažkas buvo ne taip, kaip ji galbūt planavo ar norėjo, kad būtų; pirmas vaikas, tai nori nenori pakankamas šokas, galima ruoštis kiek nori, bet susidūrimas su realia atsakomybe gimus vaikeliui - sudėtingas reikalas; užgriūna daugybė klausimų ir nežinomybės jausmas darant dalykus pirmą kartą, o dažnai pamokyti kam nėra ar paklausti pas ką taip pat nėra, tuomet apima bejėgiškumo, nerimo jausmas, kyla daug abejonių, o kur dar mūsų pačių lūkesčiai sau kaip mamoms; moteris pastebi, kad dingo jos laisvė ir ateina suvokimas, kad ta laisvė dingo ilgam (kaip minėjau, jog net išėjimas iki parduotuvės tampa gana sudėtingu reikalu), dažnai moteris jaučiasi vieniša, tarsi įkalinta namuose ir įsisukusi į buitį, dažnai už tuos atrodo paprastus dalykus, kaip vaiko priežiūra, namų sutvarkymas, valgio gaminimas moteris tarytum nesulaukia įvertinimo ar pripažinimo, nes tai tampa savaime suprantamais jos darbais; iš žmonos moteris tampa mama, jai reikia laiko susitaikyti su nauju vaidmeniu; santykiai su vyru taip pat nukenčia dėl nuovargio, laiko stokos; o jei dar šeimoje yra ir vyresnių vaikų, čia prisideda atsakomybė prie naujo šeimos gyvenimo ir pokyčių pripratinti ir vyresnįjį brolį arba sesę. Ir tai dar mano nuomone ne galutinis sąrašas, galėtumėme tęsti ir tęsti.

Depresijos požymiai:

• liūdesys, prislėgtumo jausmas arba noras verkti be jokios aiškios priežasties;

• nuolatinis bendro pobūdžio nerimastavimas, neretai susijęs su būgštavimais dėl kūdikio sveikatos ar gerovės;

• padidėjęs nervingumas, įtampa, negalėjimas nurimti arba polinkis panikuoti;

• nerimas arba baimė, kuri įsiterpia į jūsų mintis ir kliudo atlikti kasdienes užduotis;

• polinkis greitai užsiplieksti arba susierzinti;

• atsitraukimas nuo draugų ar šeimos;

• nerimastavimas ar baimė, verčiantys nuolatos tikrinti, ar kūdikiui nieko nenutiko;

• miego problemos, net ir tada, kai jūsų vaikutis irgi miega;

• staigūs nuotaikų svyravimai;

• nuolatinis nuovargio jausmas ir energijos trūkumas;

• įtemptumas raumenyse;

• tokie fiziniai simptomai, kaip kad pykinimas, vėmimas, šaltas prakaitas, apetito praradimas;

• dingę arba labai sumažėjęs susidomėjimas tai dalykais, kurie jus įprastai džiugina;

• įtampa krūtinės srityje ir (arba) širdies virpėjimas;

• negebėjimas atsipalaiduoti;

• pykčio jausmas;

• baimė likti vienai arba priešingai - būti šalia kitų žmonių;

• nerimas, kuris neleidžia išeiti iš namų su kūdikiu;

• dėmesio sukaupimo ar atminties problemos;

• išaugęs alkoholio ar vaistų vartojimas;

• panikos priepuoliai;

• atsiradęs įkyriai pasikartojantis ar kompulsyvus elgesys;

• mintys apie mirtį, savižudybę ar savo kūdikio nuskriaudimą.

Kai aš supratau, kad blogai jaučiuosi ir kone pusė čia išvardintų simptomų aš turiu ir pati pavargau nuo savęs, nedvejodama kreipiausi pagalbos, atkreipkite dėmesį ir jūs į savo organizmo siunčiamus ženklus. Jei jaučiatės nedrąsiai ar nejaukiai, nežinote kas jums yra, drąsiai kreipkitės į mane ir aš pasidalinsiu savo istorija, savo patirtimi. Kaip aš jaučiausi, kokie jausmai mane lydėjo, kokios emocijos lydėjo, gal bus lengviau susiprasti ir nuspręsti ką daryti toliau.

Jaustis galima gerai ir netgi reikia jaustis gerai, kad galėtumėme pilnavertiškai džiaugtis motinyste ir auginti bei lavinti savo mažuosius.

Ačiū, kad skaitėte:)