Michaeleen Doucleff. PRIMIRŠTAS AUKLĖJIMO MENAS

Kadangi rašau apie visas perskaitytas knygas apžvalgas, tad parašysiu ir apie šią. Nors ši apžvalga bus kitokia. Mat šioje knygoje man daugiau dalykų nepatiko nei patiko.

Nesukėlė man autorė pasitikėjimo informacija ir patarimais, kuriuos pateikia. Atrodo, kad remiasi tik kitų genčių ir kultūrų patirtimi ir ją tiesiog suguldo. Nors kai kur įterpia psichologų ar kitų specialistų komentarus ir rekomendacijas, bet jos tarytum pritaikytos tik pagrįsti kažkokį teiginį ir atrodo lyg iškirptos iš konteksto.

Autorė pati rašo, kad dauguma patarimų apie vaiklų auklėjimą neparemti jokiais “moksliniais ar medicininiais” tyrimais, bet ji pati aprašo pagrinde įvairių kultūrų ir genčių patirtį vaikų auklėjime, remdamasi tuo, kad šie auklėjimo metodai vyrauja tūkstančius metų, perduodami iš kartos į kartą. Tai čia jau yra labai labai paremti.

Tarkime autorė iš majų kultūros rekomenduoja peremti vaikų savarankiškumo skatinimą, bet panašu, kad visiškai kraštutinį būdą. Pagal juos jau nuo gimimo vaikus reikėtų pratinti ir jiems rodyti mūsų buities darbus, kaip mes juos dirbame. Vaiką tiesiog pasidėti šalia, kad jis galėtų viską stebėti. Na, o nuo metų jau skirti užduotis ir leisti patiems bandyti. Pagal tai, vaikams nereikia žaislų, būrelių ir visų kitų užsiėmimų. Vaikams užtenka būti pilnaverčiais šeimos nariais, prisidedant prie buities ir šeimos gerovės. Pagrindinis dalykas panašu čia - kaip greičiau ir efektyviau vaikus įtraukti į buitį ir, kad jie kuo daugiau padėtų ir darbų atliktų. Bet svarbiausia - savanoriškai. Žinoma, čia nesakoma, kad per prievartą reikia vaiką versti daryti. Bet išdėstoma, kaip to pasiekti.

Tarkime, kad vaikas kuo greičiau įsitrauktų ir suprastų kaip dirba ir ką dirba tėvai, juos rekomenduoja pasiimti net ir į verslo vakarienes, komandiruotes, verslo keliones.

O vaikas žaisdamas su trimečiais, taip ir elgsis kaip trimetis, kaip mes galime iš jo tikėtis, kad jis elgsis kaip suaugęs. Man pasirodė toks noras skubinti vaikus kuo greičiau užauginti…

Dar kas labai užstrigo, kad ne viename skyriuje autorė pasakoja ir rekomenduoja naudoti tokį metodą, kaip kad vaiką įvardinti kaip “mažių”, kad nėra didelis, o dar mažas, bandant pasiekti tai, kad vaikas elgtųsi gražiai, drausmingai ir klausytų nurodymų. Pavyzdžiui, mama pasiima vaiką į susitikimą (vaiką į susitikimą), kuriame jis praleido tris valandas, o kai pradeda blogai jame elgtis mama sako “Čia ne vieta žaisti. Čia tau leidžiama pabūti, bet jei negali elgtis kaip didelė mergaitė, turėsi iš čia išeiti.” O kai vaikas ima žaisti su kokia nors įranga, mama sako: “Tai ne žaislas. Čia vieta didelėms mergaitėms, čia nežaidžiama.” Jūs įsivaizduojat kokį vaikas patiria spaudimą, kokius primestus lūkesčius, nes mama taip sugalvojo. Atsivedė vaiką į darbo susitikimą ir jame laiko kelias valandas, tikėdamasi, kad vaikas išpildys jos visas elgesio primestas normas ir, kad vaikas nebus vaiku. Aš tiesiog buvau nustebinta.

Arba kiti grasinimai, jei vaikas nesusideda žaislų, mama pagrasina juos “išmesti”. Arba jei nesusitvarko, tai tiesiog ima ir išmeta be jokių įspėjimų ar grasinimų arba atiduoda labdarai.

Kai kurios frazės bandant pasiekti, kad vaikas padarytų tai, ko reikalaujama, man nuskambėjo baisiai. Tarkime: “Jei nesusitvarkysime virtuvės, ant stalviršių prisiveis skruzdėlių. Ar nori skruzdėlių mūsų maiste?”. Arba mama pagąsdina: “Jei neišsiplausi priešpiečių dėžutės, rytoj valgysi iš purvinos, smirdančios dėžutės. Ar tu to nori?”.

Iš kitos genties, kaip Inuitai ateina ir toks patarimas kalbant apie vaiko emocijų ir pykčio valdymą, kaip vaiko ignoravimas. Čia pateikiamas pavyzdys, kaip viso ko atspirties taškas, ką autorė turi galvoje. Tai autorės dukrelė Rosy vienos iš genties moterų prašė dėmesio, sako: “Pažiūrėk, ką darau, pažiūrėk į mane.” O jos tuo metu gėrė kavą. Tai štai ką darė toji genties moteris, nežiūri į vaiką, jos veido išraiška visiškai nepasikeičia. Jos veidas tobulai ramus. Užuot žiūrėjusi į Rosy, ji sutelkia žvilgsnį, lėtai pasuka galvą ir žiūri į horizontą virš Rosy galvos, tarsi mergaitė būtų nematoma. Įsivaizduokit jei tėvai nuolat į vaikus reaguotų tokiu ignoravimu, tarkim jie neegzistuotų. Ar negeriau vaikus mokinti mandagumo ir įgūdžių palaukti kol bus išklausyti, kantrybės?

Na ir dar vienas pavyzdys iš autorės patarimų skilties, tai vaikų gąsdinimas… Vaikas stovi prie atidarytų šaldytuvo jau kelias minutes ir mama liepia uždaryti, nes švaistoma energija. Vaikas neklauso, tad autorė sugalvoja pagąsdinti vaiką: “Žinai, ką? Šaldytuve gyvena monstras, ir jei jis atšils, taps vis didesnis ir didesnis, tada ateis ir tave pagaus.”

Arba vaikas nenorėjo nunešti suknelės skalbti, tai mama sako: “Jei suknelė per daug išsipurvins, joje pradės augti vorai.”

Žinoma, nesakau, kad viskas viskas buvo blogai, tikrai buvo ir tokių pastebėjimų, kuries ir aš pritariu, tarkime, kad vaiko įniršio priepuolius ar nerimą gali sukelti ir tokie dalykai, kaip kad akimirkos, kuomet vaikas atskiriamas nuo žmogaus, kuris nuolat rūpinasi juo, tarkim palikimas darželyje ar su aukle.

Taip pat patiko skyrius apie vaiko indėlio pripažinimą, kad reikia leisti vaikui bandyti ir mokytis pačiam, kad ir kaip jam gautųsi netaisyklingai ar ne taip, kaip mes tikimės, bet mes turėtumėm pripažinti bet kokį vaiko indėlį ir stengimąsi. Kad ir koks jis mums būtų netobulas. Bet, čia tarkime yra pateikiamas pavyzdys, kad vaikams reiktų leisti, pavyzdžiui, maišyti sriubą. Čia auotrė kalba ir apie mažylius. Mano nuomone, reikėtų apibrėžti konkrečiau vaiko amžių. Nežinau ar jūs leistumėte poros metų ar trijų metų mažyliui stovėti prie karšto puodo ir maišyti verdančią sriubą, nes taip daro kažkurioje gentyje.

Patiko ir tai, ką turbūt dauguma žinote, kad rėkimu ar bausmėmis tikrai nieko gero nepasieksite. Ir kad vaikui esant pykčio ir tantrumo fazėje geriau nieko neaiškinti ir nepamokslauti, o situaciją geriau aptarti ir pamokinti vaiką tuomet, kai jis nurims. Ir kaip svarbu tėvams patiems mokėti tvarkytis su savo emocijomis, bei jas kontroliuoti, nepratrūkti. Rašoma, kad jaučiant jog kyla pyktis ir susierzinimas, geriau atsitraukti, kaip rašoma knygoje, jog viena moteris palieka vaikus ar anūkus vienus ir išeina. Tai nepamirškite, man čia pritrūko autorės pastabos, kad paliekame vaikus tik saugioje aplinkoje. O kai vaikas patiria pykčio priepuolį turime jį būtinai stebėti, kad nesusižalotų ar nesugalvotų ko iškrėsti.

Skaitant man kilo tokia mintis ir pamąstymas, ar yra teisingai remtis keliomis gentimis, kaip majai, inuitai, hadzai ir jų auklėjimo ir vaikų auginimo metodus lyginti su vakarietiška kultūra ir vaikų auginimo modeliais. Visų pirma. Tai ne tik kitokios tradicijos, bet ir svarbiausia vaikų auginimo aplinka. Kur didmiestes, o kur kaimeliai maži su keliais tūkstančiais gyventojų, kur vieni kitus pažįsta ir yra tik viena parduotuvė. Kur jie gyvena vis dar gamtoje ir eina į mišką medžioti ar iš upelio atsinešti vandens, o kur mes einame į parduotuvę pirkti vandens. Kur pas juos tvyro visiška ramybė ir vaiką augina visas kaimas kartu ir giminės bei vyresni vaikai, o kur mes gyvename apsupti technologijų ir triukšmo bei veiksmo visą dieną. Man rodos taip skiriasi mūsų aplinka, ritmas ir gyvenimo būdas, kad net realiai labai sunku pritaikyti tam tikrus patarimus ar patirtis. Kur vaikai gyvena gamtoje, lėtu ritmu ir jiems tikrai vienas malonumas užsiimti kažkokiais darbais, nes tiesiog jie neturi kito pasirinkimo, o kur mes galime vaikus lavinti visokiais kitais metodais, dalykais ir pasitelkdami kažkokią kitą pagalbą.

Žodžiu tokie mano pamąstymai, daug minčių perskaičius šią knygą, bet daugiausiai prieštaringų minčių autorės išdėstytiems metodams ir pamąstymams.